Penktokų adaptacija mokykloje

Penktokų adaptacija mokykloje

Perėjimas iš pradinio ugdymo etapo į pagrindinį yra didelis pokytis vaiko gyvenime, kuris gali sukelti daugybę įvairių jausmų ir išgyvenimų. Dažnai penktoko adaptacijos procesas ar vidinis nerimas dėl įvykusių pasikeitimų gali tęstis nuo 2 iki 4 savaičių, sudėtingesnė adaptacija gali trukti ir 2–3 mėnesius. Tėvų vaidmuo šiame vaiko gyvenimo etape yra labai svarbus, todėl rekomenduojama:

• sukurti ramią atmosferą namuose – ramybė ir jaukumas namuose padeda vaikui efektyviau įveikti mokyklines problemas. Venkite didesnių pokyčių ir trikdžių namuose, nes namų gyvenimo ramybė mažina vaiko iš aplinkos patirtą stresą;
• būti dėmesingiems– svarbu, kad penktokas jaustų nuolatinį tėvų palaikymą ir pagalbą, domėjimąsi jo išgyvenimais. Vaiko priėmimas ir supratimas, nepaisant jo nesėkmių, stiprina jo pasitikėjimą savimi ir daro įtaką sėkmingam mokymuisi ir tolimesniam jo gyvenimui;
• nesieti vaiko pažymių su atlygio ir nuobaudų sistema – pasiūlykite vaikui jo gerus rezultatus laikyti apdovanojimu;
• nelyginti su savimi, su broliais ar seserimis bei kitais klasės vaikais – tokie palyginimai labai didelė tėvų daroma klaida, stipriai mažinanti vaiko motyvaciją mokytis ir didinanti vaiko vidinį nerimą ir menkinanti savivertę; kiekvienas vaikas yra individualus ir ypatingas, išgyvena savo sėkmes ir nesėkmes;
• nemenkinti vaiko išgyvenamų emocijų – žmonės į stresines situacijas reaguoja skirtingai, todėl labai svarbu nemenkinti ir priimti visas vaiko išgyvenamas emocijas. Pasakymas, kad „nėra ko mokykloje bijoti“ yra vaiko emocijos menkinimas, reikėtų suprasti vaiko jausmus, sakyti, kad suprantate jo nerimą, klausti, ką galima būtų padaryti, kad galėtų jaustis geriau;
• mokyti vaiką patį spręsti jam iškilusius sunkumus – svarbu sukurti saugią pasitikėjimo atmosferą, kad vaikas galėtų papasakoti apie savo patiriamus sunkumus, aptarti su juo galimus situacijos sprendimo būdus, leisti vaikui pačiam nuspręsti, kuris problemos sprendimo būdas būtų jam labiausiai tinkamas;
• nesieti vaiko mokymosi rezultatų su jo asmenybe – didelė klaida vaikui sakyti, koks jis šaunuolis, nes gavo dešimtuką, arba teigti, kad jis nevykėlis, nes gavo blogą pažymį. Taip vaiko savivertė ims priklausyti nuo jo pažymių, mokymasis, ypač atsiskaitymai, kels didžiulį nerimą. Vertėtų sakyti, kaip šaunu, kad jis skyrė daugiau dėmesio mokslams ir gavo gerą pažymį, ar nuraminti, kad šį kartą nepasisekė, bet kitą kartą daugiau pasimokys ir pažymys bus geresnis;
• drąsinti rodant pavyzdį – jei vaikas nedrąsiai jaučiasi naujoje aplinkoje, tėvams reikėtų modeliuoti tinkamą/pageidaujamą elgesį tokiose situacijose: džiaugtis nauja aplinka, žmonėmis, kartu su vaiku pasikalbėti su klasės vadovu/vadove, parodyti vaikui, kad ja galima pasitikėti ir paprašyti pagalbos;
• mokyti savarankiško planavimo – labai svarbu, kad vaikas mokėtų pats planuoti savo laiką, tvarkytis su pateikta informacija. Svarbu mokyti vaiką apmąstyti savo veiklas. Tą galima daryti kiekvieną dieną skiriant vaikui individualaus dėmesio, aptariant, ką jis dabar daro, ką darys vėliau, ką turi padaryti šią savaitę. Svarbu ne duoti vaikui konkrečius nurodymus, bet leisti pačiam samprotauti ir planuoti;
• būtinai pasidžiaugti vaiko sėkme – itin svarbu pastebėti ne tik rezultatą, bet ir vaiko pastangas jo siekiant. Pokalbiai su vaiku apie procesą, ką jis darė, kad jam pasisekė, skatina ir formuoja pasitikėjimą savo jėgomis, vaikas jaučiasi svarbus ir sėkmingas net ir tada, kai nepasiekia paties aukščiausio rezultato, bet pagerina prieš tai buvusį.

                                                                                                                                                                                                                                                                       Rekomendacijas parengė psichologė Asta Vaitiekūnienė